Stanislovas Kairys

Nihil novi sub sole…

Jeigu šiomis dienomis Vilniaus Lukiškių aikštėje iš savo lekiojamosios lėkštės išsilaipintų koks marsietis, tai iškart suprastų: Žemėje jau smarkiai įsibėgėjusi Apokalipsė, reikia skubiai nešti visas septynias savo kojas iš pragaru virtusios planetos.

Nė nereikia būti ateiviu iš kosmoso, kad panašiai pagalvotum pažiūrėjęs dabar aikštėje eksponuojamą garbingiausio pasaulyje fotožurnalistikos konkurso, „World Press Photo“, (toliau tekste – WPP) praėjusių metų nugalėtojų darbų parodą. Rezultatas toks, kad atrodo, jog patys garsiausi pasaulio fotožurnalistai azartiškai lenktyniauja, kuris išpeš pačius šiurpiausius žmonijos nelaimių vaizdus, o nuo jų neatsilieka ir solidi konkurso žiuri, negailėdama laurų atkakliausiems katastrofų, mirties triumfo, žmogaus pažeminimo kulminacinių akimirkų medžiotojams. Skaityti toliau

Paežerė prie mūsų sodybos Labanoro girioje mums nepriklauso, tačiau vis viena teko svetimoje žemėje aplink septynių metrų ilgio takelį žemyn link atabrado ir kelkraštį apkaišioti pušų drūtgaliais, kad savo teisių laisvai naudotis gamtos ištekliais ištroškę piliečiai nevažiuotų su automobiliais iki pat vandens. Bet ir pakelėje palikę transporto priemones tie piliečiai iki pakrantės sėkmingai nusineša turiningam bei sočiam poilsiui reikalingą mantą. Tik atliekų – tušti bambaliai, keletas stiklo taros vienetų, koks higieninis, į krantą skaidrios bangelės plakamas paketas, traškučių folijos draiskanos, patys puikiai žinote išgyvenimo laukinėje gamtoje komplekto turinį – su savimi pasiimti jau nebevalioja. Turiningas ir sotus poilsis su visais Butkutės decibelais, kad protas taip pat pailsėtų, žinia, daugelį visiškai netikėtai išvargina. Neretai ir iki žemės graibymo. Skaityti toliau

- Šiandieninė pratybų užduotis – vietovės žvalgymas ir bendravimo su vietos gyventojais įgūdžių tobulinimas. – Kunigaikščio Traidenio divizijos vadas generolas Paliepis savo leitenantams buvo trumpas. – Pratybų rajonas – Kapčiamiestis ir apylinkės. Įsidėmėkite: Kap-čia-mies-tis. Vietos tautelė vadinasi dzūkai. Dzū-kai. Nuo šešių ryto žvalgotės, nuo vienuoliktos – bendraujate su vietiniais. Šeštą atsitraukiate į bazę. Venkite gyvosios jėgos ir technikos nuostolių.

Po dviejų savaičių geriausiai pasirengę divizijos daliniai išvyksta į tolimą kontinentą palaikyti taikos. Misija ir garbinga, ir sudėtinga, ir pavojinga. Be tinkamo pasiruošimo tokia akcija iš anksto pasmerkta žlugti. O tada ir Tėvynė pavojuje… Skaityti toliau

Petras Kraujelis, vienkiemio šalia Žagarės šeimininkas, kaip tik pietums skutosi bulves, kai pro virtuvės langą pamatė tiesiai per apsnigtą lauką link jo sodybos atklampojantį raudoną moterišką paltą. Gal nauja paštininkė, pamanė. Tačiau pensijai dar ne laikas, laiškų Petras nebeturi nuo ko gauti jau bene dvidešimt metų, tai gal čia iš žemėtvarkos koks reikalas susidarė?..

Po pusvalandžio raudona rankovė su raštuota pirštine pabeldė į aprasojusį virtuvės langą. Dvivamzdį Petras dėl visa ko atrėmė kertėje už staliuko su vandens kibiru, tačiau spynos neatlaužė – nors Petrui jau septyniasdešimt devinti, bet prieš nedorą moterį dar atsilaikytų ir be šaunamojo ginklo.

– Labą dieną, ponas Petrai, – net priemenėje šviesiau pasidarė nuo akinamai baltų viešnios dantų, – aš esu Laura, sociologijos studentė iš Šiaulių…

„Kaži, ar čia tie, kur studijuoja apie bepročius?“ – sunerimo Petras. Skaityti toliau

Jau keletą pastarųjų metų Lietuvos politinio spektro kairėje gana aktyviai reiškiasi tam tikra akademinės bendruomenės grupė, daugiausia jaunimas, iš „Naujosios kairės 95“, „alternatyvios moralinės ir intelektualinės laikysenos suvienyto naujos kartos žmonių sąjūdžio“, kaip rašoma NK95 Manifeste.

Šiokį tokį šurmulį taip pat kelia ir maždaug tuo pat metu smarkiau veikti pradėję mūsų „naminiai“ anarchistai, kurių lyderis – visų galų meistras, jo paties žodžiais tariant ryte medžiotojas, po pietų žvejas, vakarop kritikas tik jau jokiu būdu ne kompetetingas specialistas ar profesionalas Darius Pocevičius.

Beje, nors anarchistai garsiai deklaruoja atsiribojantys nuo „suknistų marksistų ar dar suknistesnių socdemų“ (Pocevičiaus žodžiai), tačiau juos gana dažnai galima sutikti NK95 organizuojamuose viešuosiuose renginiuose. O NK95 lyderis filosofas Andrius Bielskis mažiausiai vieną kartą kavinėje „Artistai“ yra gėręs kaušą buržuazinio alaus su tuo pačiu Pocevičiumi. Ir į sveikatą!

Viena iš smarkiausių NK95 aktyvisčių, taip pat filosofė Nida Vasiliauskaitė garsėja griežta ksenofobų ir provincialų kritika ir ne kartą yra užsitraukusi pastarųjų nemalonę. Vienas iš tokių atvejų – praėjusių metų vasarą populiariojoje žiniasklaidoje paskelbtas jos opusas „Kodėl „mums“ nieko neatsitiko“.

Tai štai ne vieną Lietuvoje smarkiai papiktino to teksto pasažas, kuriame autorė prisipažįsta pirmuosius Sąjūdžio mitingus prisimenanti „su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės (daugelis jų išniro – tarsi iš kažkokios pirmykštės tamsos – kaip didžiai godotini „disidentai“, „kentėtojai“, regėtojai“, „laisvės kankiniai“ [...] , iš kurių šiukštu negalima juoktis.“

Visiškai natūraliai ir teisėtai galima būtų manyti, kad, va, jie, „neksenofobiški, neprovincialūs, skeptiški, ironiški, laisvi pasaulio piliečiai“ (Vasiliauskaitės žodžiai iš to paties opuso) tai jau tikrai nebijo, kad vieną gražią dieną kas nors ims ir pasijuoks iš jų galimai neprovincialaus patoso ir jų pačių. Tiesą sakant, šią prielaidą tiesiog būtina patikrinti. Ad hominem, taip sakant… Skaityti toliau

Aha, vakar žiūrėdamas “Panoramą” supratau, kodėl Lietuvoje žmonės mažai uždirba. Pasirodo, užsienyje didžiuliais kiekiais cirkuliuoja mūsų litai. Skaityti toliau

Kopėčias Mečislovas Papirtis buvo nužiūrėjęs nerakinamame kaimyno rūsyje. Seniai naudotas padargas pasitikėjimo nekėlė, tačiau negi Naujųjų naktį liksi be televizijos. O kaip tik žadėjo rodyti programą visai šeimai su šokiais, dainomis ir anekdotais. Įdomu buvo ir ką prieš vidurnaktį pasakys pats Prezidentas. Gal pažadės didesnę pensiją ar išgaudyti vagis.

Žmona Zinutė komandavo iš apačios pro pravirą langą, o Mečislovas, balansuodamas ant slidžių čerpių bandė atstatyti vėtros neatlaikiusią anteną į pirmykštę, teisingą padėtį.

Kol žmogus susigaudė, kad kai žmona, priėjusi prie lango šaukia sukti anteną kairėn, tai reiškia, jog iš tiesų – dešinėn, rankos gerokai sugrubo. Tačiau po pusvalandžio tai į vieną, tai į kitą pusę konstrukciją sukioti teko vis mažesniu spinduliu. Darbas artėjo prie pabaigos.

Staiga Zinutė pareikalavo atsukti anteną taip, kaip buvo prieš penkias minutes. Mečislovas pasuko anteną maždaug dvidešimt laipsnių vakarų kryptimi ir laukė kitos komandos, tačiau iš apačios niekas nebeatsišaukė. Vėjas kiek aprimo, tačiau iš dangaus pradėjo byrėti lyg adatos, lyg skysti šratai ir Mečislovui pasidarė žvarbu. Dar porą kartų šūktelėjęs žmonai, bet taip ir nesulaukęs jokios reakcijos jis sunerimo: ar nebus pati skersvėjyje ūmai praradusi kalbos dovaną. Tad nutarė ropštis žemyn patikrinti kas vyksta. Skaityti toliau

kurioje, mielasis skaitytojau, iš pradžių sužinosite apie negandų kupiną gyvenimą Lietuvos provincijoje pokario metais, kai dažnos vaikystės džiaugsmus temdė visa persmelkiantis tėvų nerimas dėl rytojaus. Ateis, ar neateis? Kurie šįkart? Ko?

Vėliau pasakojimas jus perkelia į laikus, kai blėstančius idealus nejučia ima gožti instinktyvus poreikis kabintis gyvenimo, koks jis bebūtų. Kartais kupinas meilės atsako nuojautos, kartais apkartintas suvokto dalyvavimo visuotiniame mele. Kartais užliejantis krūtinę karšta ryžto nepaisant nieko eiti į priekį banga, dažnai – kaip somnambuliškas plaukimas pasroviui upe be krantų. Nebežinia iš kur, nežinia į ką. Nežinia kodėl. Po vieną kartu su visais.

Tolesniuose skyriuose įvykių gausėja. Netikėtai jie vėl tampa visuotinai svarbūs. Niekam galop nelemta išvengti staigaus epochų virsmo. Vakarykščiai iki išnaktų skaitytojai patys tampa naujų žodžių kūrėjai. Rašytojai imasi įstatymų rašymo. Arba iš naujo mokosi rašyti savo ranka. Arba nutyla nebegalėdami toliau meluoti. Arba…kaip visi…kaip visi… Skaityti toliau

Prieš keletą dienų buvau aršaus konflikto liudininkas. Kokia buvo pirminė to konflikto tarp pulkelio  raštingų žmonių priežastis dabar jau nebe taip ir svarbu, daug svarbesnė to kivirčo kulminacija ir  jo atomazga: viena pusė ėmė kaltinti kitą neteisingu požiūriu į Kedžio atvejį. Reikalas vos nesibaigė muštynėmis, bet, kaip jau minėjau, susikivirčijo ne kokie marginalai, o išsilavinę žmonės, tai galop buvo pasitenkinta iškilmingomis deklaracijomis vieni kitų daugiau  akyse nematyti. Iki grabo lentos. Buvusių draugų ir kolegų keliai išsiskyrė. Skaityti toliau