Nihil novi sub sole…
Feb 142013
Feb 142013
Keturiasdešimt šeštuosius metus bebaigiantis Briuselio miestelėnas Willy Sterckxas jau beveik keturiolika metų dirbo Linksmuoju Bananu Centre Monnaie pasažo daržovių parduotuvėje Anspach bulvare. Ir savo darbu buvo patenkintas. Dirbti reikėjo ne visą darbo dieną – tik trejetą valandų per rytinį apsiperkančių namų šeimininkių antplūdį ir porą – baigiantis darbo dienai. Be to, nieko nekainavo darbo drabužiai ir avalynė, taip pat ir maistas. Tiesa, sintetinis Linksmojo Banano kostiumas beveik nepraleido oro ir vertė prakaituoti. Bet per tiek karjeros metų Willy buvo išmokęs keletą gudrybių, kaip to gaivaus oro po savo geltonais kailiniais paslapčia įsileisti, o sugedusį diskrečiai išleisti, be to, ir apsiprato su nepatogumais. Galų gale šeimą maitinti reikėjo.
Šeima, tarp kitko, nieko apie jo nelabai prestižinį darbą nenutuokė. Šešiolikametei dukrelei Patricijai, Vlaams-Nederlandse Basisschool auklėtinei, nelabai ir rūpėjo tėvo darbinė veikla – jai tik duok išlaidoms, o žmona Anetta, nenormuotų darbo valandų nualinta firmos „Pizza Maison Express“ kepėja, buvo šventai įsitikinusi, kad jos vyras Willy Sterckxas tikrai kas rytą autobusu Nr. 12 važiuoja į NATO būstinę Zaventemo pašonėje. Kad nieko apie savo darbą Willy nepasakoja – savaime suprantamas dalykas: juk NATO tai ne kokia daržovių parduotuvė.
Willy Sterckxas buvo tikras savo amato meistras ir Briuselio daržovių parduotuvių tinklo „Biologische Markt“ savininkai jo sugebėjimus labai vertino. Štai kartą, kai Willy buvo susilaužęs koją, parduotuvės Centre Monnaie pasaže apyvarta tomis savaitėmis krito daugiau kaip 12 procentų.
Jan 192012
Viskas prasidėjo nuo įsakymo demaskuoti išdaviką ar net kelis išdavikus, piktoms jėgoms atskleidusius valstybės paslaptį apie planuojamą operaciją, kodiniu pavadinimu „Pandoros skrynia“. Susidomėjusi publika dar nespėjo patogiau įsitaisyti prieš ekranus, o įsakymą vykdanti saugumo policija jau nustatė keletą įtariamųjų. Iš įtariamųjų tarpo buvo atrinkti du patys įtartiniausi. Tarnybos prie jų prijungė iš užsienių parsigabentą Aparatą, poligrafu vadinamą. Abu prijungtieji Aparatui nepatiko, nekaip jam pasirodė. Rasi, tie ir bus išdavę Lietuvą.
Dabar jau mažai kas bent apytiksliai atsimena, ar paskiau nei lėkė dviejų Aparatui nepatikusių riterių galvos, ar dar prieš joms nuo trinkos riedant ant nuo dažnų egzekucijų kraujo pajuodusių ešafoto lentų pasklido gandas, kad budelis čia nieko dėtas, kad yra „ne-prie-ko“.
Vienaip ar kitaip, gentis smarkiai sunerimo, o patys neramiausi, koks tūkstantis, net panūdo aikštėje reikalauti, kad tos galvos vėl būtų kaip nors pritaisytos prie agonijos vis dar tampomų kūnų. Nes buvo nukirstos neteisingai. Ne budelis jas nukirto, o kažkas kitas.
O čia dar pats kresnasis įstatymo vykdytojas, atlikęs valstybei reikalingą darbą užuot tyliai pasišalinęs į savo celę nuo seno jam miesto galvos skirtą Vilniaus arkivyskupijos kurijos rūmuose, arčiau Dievo malonės, iš po savo gobtuvo į gentį prabilo moters balsu: viskas padaryta taip, kaip reikia, jokių klaidų!..
Bet kur matyta, kad budelio pareigas garbingų papročių karalystėje eitų moteris! Baisi gėda prieš visą Šventąją Romos imperiją!.. Continue reading »
Jul 252011
Jeigu šiomis dienomis Vilniaus Lukiškių aikštėje iš savo lekiojamosios lėkštės išsilaipintų koks marsietis, tai iškart suprastų: Žemėje jau smarkiai įsibėgėjusi Apokalipsė, reikia skubiai nešti visas septynias savo kojas iš pragaru virtusios planetos.
Nė nereikia būti ateiviu iš kosmoso, kad panašiai pagalvotum pažiūrėjęs dabar aikštėje eksponuojamą garbingiausio pasaulyje fotožurnalistikos konkurso, „World Press Photo“, (toliau tekste – WPP) praėjusių metų nugalėtojų darbų parodą. Rezultatas toks, kad atrodo, jog patys garsiausi pasaulio fotožurnalistai azartiškai lenktyniauja, kuris išpeš pačius šiurpiausius žmonijos nelaimių vaizdus, o nuo jų neatsilieka ir solidi konkurso žiuri, negailėdama laurų atkakliausiems katastrofų, mirties triumfo, žmogaus pažeminimo kulminacinių akimirkų medžiotojams. Continue reading »
Jun 172011
Paežerė prie mūsų sodybos Labanoro girioje mums nepriklauso, tačiau vis viena teko svetimoje žemėje aplink septynių metrų ilgio takelį žemyn link atabrado ir kelkraštį apkaišioti pušų drūtgaliais, kad savo teisių laisvai naudotis gamtos ištekliais ištroškę piliečiai nevažiuotų su automobiliais iki pat vandens. Bet ir pakelėje palikę transporto priemones tie piliečiai iki pakrantės sėkmingai nusineša turiningam bei sočiam poilsiui reikalingą mantą. Tik atliekų – tušti bambaliai, keletas stiklo taros vienetų, koks higieninis, į krantą skaidrios bangelės plakamas paketas, traškučių folijos draiskanos, patys puikiai žinote išgyvenimo laukinėje gamtoje komplekto turinį – su savimi pasiimti jau nebevalioja. Turiningas ir sotus poilsis su visais Butkutės decibelais, kad protas taip pat pailsėtų, žinia, daugelį visiškai netikėtai išvargina. Neretai ir iki žemės graibymo. Continue reading »
Apr 102011
- Šiandieninė pratybų užduotis – vietovės žvalgymas ir bendravimo su vietos gyventojais įgūdžių tobulinimas. – Kunigaikščio Traidenio divizijos vadas generolas Paliepis savo leitenantams buvo trumpas. – Pratybų rajonas – Kapčiamiestis ir apylinkės. Įsidėmėkite: Kap-čia-mies-tis. Vietos tautelė vadinasi dzūkai. Dzū-kai. Nuo šešių ryto žvalgotės, nuo vienuoliktos – bendraujate su vietiniais. Šeštą atsitraukiate į bazę. Venkite gyvosios jėgos ir technikos nuostolių.
Po dviejų savaičių geriausiai pasirengę divizijos daliniai išvyksta į tolimą kontinentą palaikyti taikos. Misija ir garbinga, ir sudėtinga, ir pavojinga. Be tinkamo pasiruošimo tokia akcija iš anksto pasmerkta žlugti. O tada ir Tėvynė pavojuje… Continue reading »
Feb 272011
Petras Kraujelis, vienkiemio šalia Žagarės šeimininkas, kaip tik pietums skutosi bulves, kai pro virtuvės langą pamatė tiesiai per apsnigtą lauką link jo sodybos atklampojantį raudoną moterišką paltą. Gal nauja paštininkė, pamanė. Tačiau pensijai dar ne laikas, laiškų Petras nebeturi nuo ko gauti jau bene dvidešimt metų, tai gal čia iš žemėtvarkos koks reikalas susidarė?..
Po pusvalandžio raudona rankovė su raštuota pirštine pabeldė į aprasojusį virtuvės langą. Dvivamzdį Petras dėl visa ko atrėmė kertėje už staliuko su vandens kibiru, tačiau spynos neatlaužė – nors Petrui jau septyniasdešimt devinti, bet prieš nedorą moterį dar atsilaikytų ir be šaunamojo ginklo.
– Labą dieną, ponas Petrai, – net priemenėje šviesiau pasidarė nuo akinamai baltų viešnios dantų, – aš esu Laura, sociologijos studentė iš Šiaulių…
„Kaži, ar čia tie, kur studijuoja apie bepročius?“ – sunerimo Petras. Continue reading »
Feb 042011
Jau keletą pastarųjų metų Lietuvos politinio spektro kairėje gana aktyviai reiškiasi tam tikra akademinės bendruomenės grupė, daugiausia jaunimas, iš „Naujosios kairės 95“, „alternatyvios moralinės ir intelektualinės laikysenos suvienyto naujos kartos žmonių sąjūdžio“, kaip rašoma NK95 Manifeste.
Šiokį tokį šurmulį taip pat kelia ir maždaug tuo pat metu smarkiau veikti pradėję mūsų „naminiai“ anarchistai, kurių lyderis – visų galų meistras, jo paties žodžiais tariant ryte medžiotojas, po pietų žvejas, vakarop kritikas tik jau jokiu būdu ne kompetetingas specialistas ar profesionalas Darius Pocevičius.
Beje, nors anarchistai garsiai deklaruoja atsiribojantys nuo „suknistų marksistų ar dar suknistesnių socdemų“ (Pocevičiaus žodžiai), tačiau juos gana dažnai galima sutikti NK95 organizuojamuose viešuosiuose renginiuose. O NK95 lyderis filosofas Andrius Bielskis mažiausiai vieną kartą kavinėje „Artistai“ yra gėręs kaušą buržuazinio alaus su tuo pačiu Pocevičiumi. Ir į sveikatą!
Viena iš smarkiausių NK95 aktyvisčių, taip pat filosofė Nida Vasiliauskaitė garsėja griežta ksenofobų ir provincialų kritika ir ne kartą yra užsitraukusi pastarųjų nemalonę. Vienas iš tokių atvejų – praėjusių metų vasarą populiariojoje žiniasklaidoje paskelbtas jos opusas „Kodėl „mums“ nieko neatsitiko“.
Tai štai ne vieną Lietuvoje smarkiai papiktino to teksto pasažas, kuriame autorė prisipažįsta pirmuosius Sąjūdžio mitingus prisimenanti „su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės (daugelis jų išniro – tarsi iš kažkokios pirmykštės tamsos – kaip didžiai godotini „disidentai“, „kentėtojai“, regėtojai“, „laisvės kankiniai“ [...] , iš kurių šiukštu negalima juoktis.“
Visiškai natūraliai ir teisėtai galima būtų manyti, kad, va, jie, „neksenofobiški, neprovincialūs, skeptiški, ironiški, laisvi pasaulio piliečiai“ (Vasiliauskaitės žodžiai iš to paties opuso) tai jau tikrai nebijo, kad vieną gražią dieną kas nors ims ir pasijuoks iš jų galimai neprovincialaus patoso ir jų pačių. Tiesą sakant, šią prielaidą tiesiog būtina patikrinti. Ad hominem, taip sakant… Continue reading »
Feb 042011
Aha, vakar žiūrėdamas “Panoramą” supratau, kodėl Lietuvoje žmonės mažai uždirba. Pasirodo, užsienyje didžiuliais kiekiais cirkuliuoja mūsų litai. Continue reading »
Jan 072011
Kopėčias Mečislovas Papirtis buvo nužiūrėjęs nerakinamame kaimyno rūsyje. Seniai naudotas padargas pasitikėjimo nekėlė, tačiau negi Naujųjų naktį liksi be televizijos. O kaip tik žadėjo rodyti programą visai šeimai su šokiais, dainomis ir anekdotais. Įdomu buvo ir ką prieš vidurnaktį pasakys pats Prezidentas. Gal pažadės didesnę pensiją ar išgaudyti vagis.
Žmona Zinutė komandavo iš apačios pro pravirą langą, o Mečislovas, balansuodamas ant slidžių čerpių bandė atstatyti vėtros neatlaikiusią anteną į pirmykštę, teisingą padėtį.
Kol žmogus susigaudė, kad kai žmona, priėjusi prie lango šaukia sukti anteną kairėn, tai reiškia, jog iš tiesų – dešinėn, rankos gerokai sugrubo. Tačiau po pusvalandžio tai į vieną, tai į kitą pusę konstrukciją sukioti teko vis mažesniu spinduliu. Darbas artėjo prie pabaigos.
Staiga Zinutė pareikalavo atsukti anteną taip, kaip buvo prieš penkias minutes. Mečislovas pasuko anteną maždaug dvidešimt laipsnių vakarų kryptimi ir laukė kitos komandos, tačiau iš apačios niekas nebeatsišaukė. Vėjas kiek aprimo, tačiau iš dangaus pradėjo byrėti lyg adatos, lyg skysti šratai ir Mečislovui pasidarė žvarbu. Dar porą kartų šūktelėjęs žmonai, bet taip ir nesulaukęs jokios reakcijos jis sunerimo: ar nebus pati skersvėjyje ūmai praradusi kalbos dovaną. Tad nutarė ropštis žemyn patikrinti kas vyksta. Continue reading »
